Situacija kasose: 2007-ųjų deja vu?

Yra posakis „Į tą pačią upę neįbrisi“, nors mūsų prekybininkai, atrodo, ką tik tai padarė – kaip ir 2007-aisiais, ekonomikos pakilimo, bumo metais, taip ir šįmet, jau visą pusmetį jiems sunkokai sekasi privilioti darbuotojų į kasas.

Lietuvos darbo birža skelbia, kad pirmąjį šių metų pusmetį kasininkams-pardavėjams buvo užregistruota apie 1,4 tūkst. laisvų darbo vietų, o galinčių dirbti šį darbą bedarbių beveik perpus mažiau – tik 734.

Netgi regionuose kooperatyvai skundžiasi, kad nėra darbo jėgos. Trūksta padavėjų ir kavinėse. Kai kurie prekybos tinklai pakėlė atlyginimus kasininkams, kiti juos vilioja į reikalingus regionus „stogu virš galvos“, t.y. suteikdami apgyvendinimą, maitinimą, apmokydami be įsipareigojimų.

Situacija nuo 2007-ųjų šiek tiek skiriasi. Tuomet nedarbo lygis buvo labai žemas, dabar – jis labai aukštas. Bet kasininkų vis tiek trūksta.

2007 metais daug į žemesnės kvalifikacijos darbo vietas potencialiai tinkančių žmonių po įstojimo į Europos Sąjungą išvyko dirbti į Angliją, Airiją arba nuėjo į geriau apmokamus darbus. Emigracija dar sykį „nuskausmino“ ir 2009-ųjų krizės metu.

Prekybininkai įsprausti į kampą. Atlyginimus jie didina, tačiau siūlyti jų didelių negali, nes padidės sąnaudos, reikės didinti kainas.

Nepaisant to, Lietuvoje yra daug švaistymo. Anglijoje tokios prabangos, kad kasa būtų nenaudojama, arba būtų naudojama tik didžiausio apkrovimo metu – didieji supermarketai sau neleidžia.

Dabartinė situacija panaši į 2007-ųjų ir tuo, kad aktyviai domimasi savitarnos sprendimais. Pirmąsias savitarnos kasas Lietuvoje įdiegėme 2008-aisiais. Dabar vėl kalbama apie savitarnos kasas, skenavimo, elektroninių kainų etikečių, grynųjų pinigų automatizavimo sprendimus, t.y. apie tai, kas mažina darbo poreikį, gali „užpildyti“ tuščias darbo vietas. Apie savitarną kalba ir restoranuose, kavinėse, vis daugiau prekybos iškeliama į internetą.

Bet. Kas iš tų technologijų, jei žmonės jomis nesinaudos. Pavyzdžiui, Estijoje viena parduotuvė prieš gerą pusmetį įsidiegė savitarnos skenavimo sistemą. Techniškai viskas veikia, tačiau žmones ja naudojasi labai vangiai.

Technologijas reikia diegti taip, kad jos būtų visų pirma naudojamos pirkėjų ir pasirinkti tas parduotuves, kur tai labiau apsimoka. Kaip tą sužinoti? Vienas iš būdų – kasos zonos pralaidumo modeliavimas ir įtakos procesams įvertinimas naudojant specialius programinius modeliavimo įrankius. Šio proceso metu galima ne tik nustatyti kurios parduotuvės profilis tinkamiausias diegti naujas technologijas, kur atsiperkamumas ir pirkėjų naudojimasis bus didžiausias bet ir subalansuoti visą kasų zonos darbą, įskaitant tradicines kasas. Toks šiuolaikinis būdas leidžia efektyviai panaudoti investicijas, padidinti darbuotojų produktyvumą ir išvengti brangių „pilotavimo“ klaidų.

Akylesnis savitarnos kasų poreikį gali įžiūrėti ir plika akimi – jeigu parduotuvėje matosi nepapildytos lentynos, salėje yra netvarkingai išmėtyti daiktai, tai tikėtinas darbo jėgos poreikis. Atlaisvinus ją iš kasų, būtų galima pagerinti aptarnavimą, laiku papildant lentynas – daugiau parduoti.

Jeigu pereitume prie faktų ir skaičių, duočiau vienos Rusijos parduotuvės pavyzdį, kuriai neseniai modeliavome kasų zonos pralaidumą. Per savaitę ji, įdiegusi 5 savitarnos kasas, sutaupys apie 200 kasininko valandų. Iš viso šioje parduotuvėje per savaitę kasininkų darbo valandų susidaro 500 – tai yra maždaug 12-14 kasininkų, dirbančių 40 valandų per savaitę. Vadinasi, savitarna pavaduoja maždaug 5 kasininkus, ir tuo pačiu didina kasų zonos pralaidumą 30-40 % – tai reiškia efektyvesnį parduotuvės darbą ir laimingesnius pirkėjus, nes jie gali greičiau išeiti iš parduotuvės apsipirkę.